Maisto filosofija krizės metu (ir kelios naudingos nuorodos)

Kada prieš keletą savaičių per panoramą transliavo “Tuščių narvų” reportažą, tepagalvojau, kad Velykoms etiško stalo temą reikės pratęsti. Tačiau kas galėjo pagalvoti – jau po dviejų savaičių, Lietuvoje… Karantino proga šiandien rašau jau ne apie višteles, bet apie lėtąjį maistą ir kodėl jis aktualus būtent šiandien.

Pasirengimas pasaulio pabaigai

Viena iš tendencijų beprasidedant karantinui – visuotinė nerimo akcija ir kaupimas. Kaupimas, kaupimas ir dar kartą kaupimas: maisto atsargų, buitinių prekių, paskutiniai pasispardymai parduotuvėse ir naudojantis paslaugomis. Šiuo metu ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis susiėmę už galvos dėl netikėtų milžiniškų išlaidų ir tuo pat metu mažėjančių apsukų, t.y. sumažėjusio vartojimo, smunkančių pelnų ir neužtikrintos ateities įvairiuose sektoriuose.

Aš pati kelias sekundes pasidžiaugiau dėl sumažėjusių CO2 emisijų Kinijoje ir visame pasaulyje aprimusio ūžimo, bet mano optimizmas garuoja pernelyg greitai. Norėčiau tikėti, kad realybė ne tokia juoda, bet faktai kalba: išlikimo instinktas ir saugumo poreikis manifestuoja šluojamomis parduotuvių lentynomis, o įprastą ūžesį galvoje kaip visada papildo internetas. O kas bus po karantino – atsigriebsime?

O gal… susimąstysime?

Iš tiesų labiau susirūpinau ne smerkti išsigandusius vartotojus, bet dėl tų, kuriuos labai palaikau – smulkiųjų verslų bei visų smulkių, gražių iniciatyvų. Jau visi girdėjome, kad kai kuriems iš jų šiuo laikotarpiu gali būti labai riesta, gresia bankrotai.

Iš pradedančiosios kaimietės dienoraščio:

Dilemų man nekilo nei paskutiniąją nekarantino dieną, nei pirmąją karantininę. Į parduotuvę aš paprasčiausiai neišsiruošiau. Žvilgtelėjau į spinteles – kaip galėjau per žiemą tiek visko nesuvalgyti? Akis užkliuvo už stiklainėlio pupelių. Patikrinau: krepšy dar turiu keletą burokėlių, kybo česnakų ryšulys, moliūgų aliejaus (mėnesiui ar mėnesiams į priekį) kaip tik pirkau – puiku, ryt bus mišrainė. Burokėliai baiginėjasi – bet tik mano krepšelyje, tikrai ne pas vietos ūkininkus.

Sekantis klausimas: ar kaimynai sūrininkai priims mane per karantiną? Skambinu. Taip, pasirodo – pavasaris, šviežias pienas ir šviežias jogurtas. Savo ūkyje darbuojasi kasdien. Į Vilnių taip pat veš, kai kuriems – asmeniškai. Ką gi, tikrai nusistebėjau savo kaimynų ramiu tonu, bet kurgi jiems dėtis, negi nurašyti visus sūrius? Kitą dieną jau smaližiauju šviežiu jogurtu – natūralus žiemos pasninkas baigėsi! Tiems, kurie nežino: žiemą karvutės duoda mažiau pieno, o dedeklės sudeda mažiau kiaušių, tad sezonas smulkiems ūkininkams įvairiais atžvilgiais nėra dėkingas.¹ Beje, vėliau radau smulkiųjų sūrininkų paaiškinimą apie maisto saugą šiuo laikotarpiu, kurį galite pasiskaityti tiesiog jų Facebook paskyroje.

Gerai maitinkitės ir būkite sveiki!

Tai – kaimyninės sūrinės palinkėjimas karantino laikotarpiu. Taip, natūraliai rauginti, nepasterizuoti pieno produktai yra šimtąkart labiau į sveikatą nei amžinai galiojančios užvakuotos pakuotės. Nežinau, kaip šiuo metu laikosi ūkininkų skyriai prekybos centruose, tačiau turgeliai vis dar veikia (laikykimės saugaus atstumo ir higienos). Tačiau, gera žinia: dauguma jau prisitaikė prie situacijos ir siūlo tiesioginius pristatymus į namus! Tai – „Sūrininkų namai“, „Varinis puodas“, o daugiau smulkiųjų sūrininkų (ir kitų) pavardinsiu straipsnio apačioje.

Kodėl sūriai? Būtent smulkieji sūrininkai susibūrę į „Sūrininkų asociaciją“, kurioje remiamasi lėto gyvenimo filosofija: geras, skanus, natūralus maistas, draugiškas aplinkai. Natūralus, atitinkamos kokybės produktas neįmanomas stambaus verslo pavidalu, todėl visai pagrįstai pastebiu, kad tokiuose smulkiuose ūkiuose atidumo pakanka ne tik produkcijai, bet ir gyvuliams, aplinkai. Didelis privalumas, kad sūrininkai gali vienytis – sūris yra palankus bendras vardiklis, nes sūrininkystė visuose Europos regionuose turi senas tradicijas, todėl gali būti suprantama ir kaip labai kasdienis dalykas, bet, kaip nekeista, gali ir labai nustebinti. Juk turime net ir tokį išskirtinį slow food’o renginį kaip Druskininkų „Sūrių festivalis“! Tarkim, sunkiai įsivaizduoju, kad tiek dėmesio, atgarsio sulauktų kokia grikių augintojų asociacija, nors… keli slow restoranai² Dzūkijoje jau skina kelią grikių tekstūros išbandymams.

Sūrininkų namai / Nuotrauka: Joana Burn Photography

Užsisakinėdami iš „Kaimas į namus“ galite atrasti ir ekologinio pienininkų koopertyvo „Eko Žemaitija“ pieno produktus, taip pat ir produktų iš žemdirbystės ūkių – palaikykime juos ir šias pristatymo į miestą iniciatyvas. Tačiau man sunkiau kalbėti apie stambesnius ekologinės žemdirbystės ūkius, nes kai kurie galbūt yra draugiškesni žmogui, bet nebūtinai gamtinei aplinkai – monokultūrų auginimas ir apdirbimas žemės ūkio technika negali būti iki galo draugiškas aplinkai. Kur kas aukštesnius reikalavimus sau kelia biodinaminiai ūkiai, nes juose turi vykti ciklas tarp auginamų kultūrų ir gyvulių (turi būti tam tikras skaičius gyvūnų, kurie suteiktų trąšos, o šie gyvūnai turėtų būti maitinami ūkyje augančiais augalais). Teoriškai žemė biodinaminiuose ūkiuose turi būti dirbama atsižvelgiant į žemės poreikius, o ne pagal biurokratinius nuostatus, tačiau šiais laikais ir biodinaminiai būdai turi savo apirbėžimus – į skirtumus tarp konvencinės, ekologinės ir biodinaminės žemdirbystės elementariais skaičiukais galite žvilgtelėti čia. Gana žinomas savo prekės ženklu biodinamis ūkis yra „Ilzenbergo dvaras“, tačiau jų yra ir daugiau (žr. čia).

Ar pati apsiperku tik biodinamiškai? Tikrai ne – rudenį visai šeimai bulves maišais pirkau tiesiog iš kaimyno. Tiesa, jo ūkis tebeteka senąja dinamika: arkliuku aria, mėšlu tręšia. O štai kruopomis apsiperku pagal situaciją – kartais suspėju pasirūpinti iš ūkininko, o kartais geresniam kąsneliui nesuspėju užsidirbti pinigų. Turbūt Žalia žinutė ir zerowaste’riai mane sukritikuotų, bet geriau nusipirksiu ekologiškų kruopų plastiko pakuotėje nei bet kokių neekologiškų. Tiesa, pasitaiko ir atvirkštinių variantų arba išvis pačių blogiausių variantų (pigiausia kruopa plastiko maiše). Gera žinia: karantino laiku parduotuvėlė „Alpana unpacked“ siūlosi jums atvežti kuo daugiau nepakuotų reikalų tiesiai į namus (matyt, Vilniuje).

Taigi, grikių rinkoje derėtų atkreipti dėmesį į žemės apdirbimo pobūdį, tuo tarpu daržovių ūkius mums atsirinkti šiek tiek paprasčiau. Gamtinės žemdirbystės sezoninius produktus siūlo „Kitokio daržo“ krepšeliai, „Vilkės ūkis“. Nuotaiką šviežiais daigeliais praskaidrintų „Žali žali“,Žali daigeliai“.

Galbūt esate didmiestyje, o gal iš mažesnio miestelio? Mažieji verslai sukasi iš situacijos ir galbūt siūlo naujas paslaugas. Štai, Antakalnio „Miesto laboratorija“ šiuo sunkesniu laiku siūlo savo keptas šviežias duoneles, bandeles (o beeinant jų parsigabenti – dar ir pasivaikščioti po vietinį Sapiegų parką. Argi ne draugiškas imunitetui pasiūlymas?). Be to, joje taip pat galima atsiimti „Sūrininkų namų“ gaminius. Neabejoju, kad yra daugybė iniciatyvų, mažųjų tiekėjų, apie kuriuos informacija sklando Facebook’o platybėse; daugybė mažųjų parduotuvėlių ir restoranėlių gali pasiūlyti jums kažką sveikesnio ir gardesnio nei vartotojiška beprotybė.

Vis dėlto mano pagrindinė mintis būtų: jeigu turite pašonėje ūkininką, kaiminystėje – mažą krautuvėlę, jūsų kaimynai augina daigelius, o galbūt sumanėte pasilepinti net ne maistu – lepinkimės atsakingai. Prekybos centrams jau seniai laikas mažinti apsukas, o mes juk galime padėti vieni kitiems.

Pirmojo pasaulio problemos?

Aš svajoju, kad per šį laikotarpį ne smuks verslai, o smuks vartojimas. Svajoju, kad žmonės patirs, jog galima vartoti mažiau ir tikrai nieko neprarasti. O galbūt supras, kad kažkas jų gyvenime nebuvo taip jau būtina? Aš svajoju, kad po šios krizės bus pastebėtos spragos valstybės sektoriuose. Svajoju, kad pasaulis atsipeikės nuo užkeltų gamybos kartelių, konkurencingumo. Svajoju, kad bus pastebėta, jog vietinis verslas yra labiau socialus nei masinis. Kad jis yra aktualus ir gali būti netgi gyvybiškai svarbus. Aš labai svajoju, kad bus susimąstyta, jog krizei apėmus pasaulį gali sutrikti produktų tiekimas ir reikėtų daugiau gaminti patiems – mažais mąstais, tik savo mažos valstybės ar mažo miesto poreikiams. Svajoju, kad žmonės iš miesto, dar nepasiekę pensinio amžiaus, sugalvotų užsiauginti savo daržą, o gal net atsirastų nuomos plotelių pačiame mieste, kitų šalių permakultūrininkų pavyzdžiu.

Galite sukritikuoti, kad tai – first world problems (liet. pirmojo pasaulio problemos), kita vertus, prieš šimtą metų apie tai galvojo Gandhis, o dar prieš penkis dešimtmečius buvo prognozuojama, į kokį akligatvį visą pasaulį nuves ekonomikos augimas. Mūsų visų problema, kad gyvenimas truputį per geras…. Gyvename tikrai gerai, esame išlepinti galimybių, pasirinkimo laisvės. Ir kada užsimirštame, pasaulinė katastrofa mums primena, kaip, vis dėlto, viskas yra trapu. Taip pat ir ekosistema. Tada tik dar labiau susimąstau: pokyčio reikia.

O apie višteles? Taip, kiaušinius irgi rinkitės iš pažįstamų ūkininkų. Masiniai paukštynai yra toks baisus kalėjimas, kad apie jį kalbėti reikės atskiro lapo…

Ir kiti… Kelios naudingos nuorodos

Ūkininkų pagal regioną (taip pat turgelius) galite ieškoti „Šeimos ūkininkų sąjungos“ puslapyje. Taip pat – „Lietuvos ekologinių ūkių asociacija“. Daržovių ir vaisių augintojų sąrašas.

Smulkieji sūrininkai:

Dzūkijos „Sūrininkų namai“, „Laimingi sūriai„Varinis puodas“, „Paskui saulę ir ožkas“, „Dalytės sūriai“;
Širvintų raj. „Ožkų ūkis“,  Vilkaviškio raj. „Bavema“, Švenčionių raj. „Laužėnų sūrinė ir ūkis“, Jurbarko raj. „Sūrio džiazas“, Plungės raj. „Aušros Pupkevičienės ožkų sūrių ūkis“;
Vilniuje sūrius į namus tiekia ir parduotuvėlės „Surle“, „Say Cheese“, galite atsiimti ir „Miesto laboratorijoje“. Bei daugybė kitų!..

Į namus daugybę produktų veža: „Kaimas į namus“, „Kaimas veža“, „Alpana unpacked“,„Zeroteka“, „Eko Market“, „Merkio“.

Daržas į namus: „Kitoks daržo“, „Vilkės ūkis“, Žali žali“,Žali daigeliai“.

Nereikia pamiršti aliejų ir sėklyčių: „Kanapių ūkis“, „E. Jastramskio ekologinis ūkis“, „Katinų ūkis“, „Smilgių šeimos ūkis“, „Strazdų žaliasis auksas“, „Hempus“, „8 Kanapės“, „Leonardo naminis aliejus“.

Uogos, riešutėliai – „Karališki riešutai“,Šilauogės ir kanapės“, „Baiva“.

Šiek tiek informacijos apie ekologiško pieno kooperatyvus: „Eko Žemaitija“,Eko tikslas“.

P.S. Už reklamą man tikrai niekas nemoka (gaila 😀).


¹ Bičiuliai veganai, nepykite – gerbiu jūsų jausmus, bet etiškai laikomos melžiamos karvutės man yra priimtina, o ir biodinaminis ūkininkavimo būdas man atrodo nebloga praktika.

² „Šilo kopa“, „Dvi gervelės“

DALINTIS:

Share on facebook
UŽDARYTI