Mūsų šventės dažnai peržengia tvarumo ribas: į dangų kyla balionai, susidaro vienkartinių indų kalnai, čeža blizgantis dovanų popierius… O juk galima ir kitaip – sąmoningai, draugiškai aplinkai ir vis tiek labai smagiai. Tik viena yra kalbėti, o kita – pasiryžti ir su drąsiomis širdimis įgyvendinti žalių vestuvių planą. Ievai su Linu tai pavyko puikiai, tad norėčiau jų entuziazmu užkrėsti ir jus. Kadangi ir pati šiek tiek plušėjau šiuose procesuose, sugėriau visas patirtis ir dalinuosi mūsų pokalbiu. Juk jei net ir neturėjote tvarios šventės praeityje, dar nereiškia, kad negalite tokios surengti pasitaikius kitai progai :).
Šiandien vis dažniau išgirstame apie bandymus surengti tvarią šventę – gimtadienį, konferenciją ar net festivalį. Visi žinome, kad tai yra sunkesnis kelias, tad, sakykit, iš kur kilo jūsų pačių motyvacija? Ar tokią viziją turėjote abu?
Ieva: Kasdieniame gyvenime, kiek galime, stengiamės rinktis aplinką ir gamtą tausojančius sprendimus – apie tai anksčiau rašiau straipsnely ,,Tvaresnių įpročių auginimas per karantiną“. Todėl ir šventę kūrėme tais pačiais principais. Juolab, kad šventės vieta buvo mūsų sodyba, kurioje dar klesti natūrali gamta, be didelio žmogaus įsikišimo.
Linas: Mintis buvo surengti šventę gamtoje su minimaliais patogumais. Aš įsivaizdavau vestuves kaip mini festivalį gamtoje, kur yra veiklų, žmonės gali jaustis laisvai, kur šventės atributai yra pasigaminti iš vietoje esančių medžiagų, per daug neišlaidaujant tam, ką galima pasidaryti pačiam, kad viskas tarpusavyje būtų organiška ir derėtų.
Kadangi plušėjau šventės užkulisiuose, žinau, kad patys buvote vestuvių planuotojai ir įgyvendintojai. Papasakokit, kaip viską suplanavote, gal net galėtumėte pasidalinti šventės planu?
Ieva: Dabar galvoju, kad planavome principu nuo stambiausių iki smulkiausių darbų ir taip pat dėliojomės darbus pagal laiką. Kai sutarėm, kur vyks šventė, pasiėmiau seną sieninį kalendorių ir rašiausi, ko reikia, kad šventė galėtų įvykti. Tai vietos žmonėms atsisėsti, pavėsinės, jei lis, stalų ir atsisėdimo, reikia nušienauti aukštą žolę, paruošti laužavietę, pagalvoti, kur stovės mašinos. Mums reikėjo dar ir pasistatyti tualetą, išsikasti šulinį ir suręsti lauko dušą, kadangi norėjome pirtelės – tai ruošimosi nepalengvino 😀 , tačiau po visko džiaugiamės, kad visą ruošą, tvarkymąsi ir kūrybą paskyrėme būtent šiai vietai – ją per vasarą įsijaukinome, o darbo vaisiai – nevienadieniai. Tai taip pat svarbus tvarumo principas.
Vestuvės – tarsi mozaika, susidedanti iš atskirų gabalėlių. Tikriausiai būtent jie geriausiai parodys, kaip galime pritaikyti tvarumo idėjas, todėl dabar pakviesiu visoms smalsioms ausims ir akims papasakoti, kaip atrodė:
Vestuvių vieta
Linas: Svarstėme kelis variantus, galvojome ir apie Vilnių, tačiau labai norėjome, kad vestuvės būtų gamtiškos. Sodyba buvo apleista, reikalavo darbo, bet nekainavo nuomos.
Dekoracijos
Ieva: Šventės pavėsinę statė mūsų šeimos vyrai iš berželių, augančių sklype. Stalai buvo iš palečių, kėdės iš laidų ričių, visa tai gavom iš Lino draugo. Kėdėms dirbtinę odą atidavė ir padėjo paruošti trafaretus dar kita draugė, o mes su Monika (aut. pastaba – taip taip, čia aš-interviu kalbintoja) per porą dienų iškarpėme ir prišaudėm prie ričių. Kėdutės suteikė spalvingumo. Staltieses surinkome iš močiučių – linines, kai kurias dar rankomis austas. Vienkartines servetėles keitėme medžiaginėmis – Monika iškarpė iš lino atraižų. Senelis iš medžio padarė didelius padėklus užkandžiams, indus surinkome iš senų šeimos ,,archyvų“. Puošėme džiovintų gėlių puokštėmis, vietinėmis gėlėmis – jurginais, saulėje įkraunamomis lemputėmis, kriauklių ir plunksnų girliandomis, mano ir mūsų fotografės (Akimirkų Gaudyklė) siūtomis medžiaginėmis vėliavėlėms, kaimynių darytais mediniais paukštukais ir grikių daigeliais. Foto sienelę draugė sukūrė iš tų pačių berželių užmesdama užmirštą šilko audinį. Apšvietimą padėjo sukurti kita mano draugė iš žibintų, padarytų iš stiklainių, nuo kurių nuplovėme etiketes, į juos dėjom sojų vaško žvakeles, kurias pačios išliejom.
Maistas
Į mūsų užkampį atriedėjo vegetariško maisto furgonėlis ,,Jogos virtuvė“, iš furgonėlio žmonės pasiimdavo karštą maistą, o lėkštes išplaudavo paruoštoje plovykloje. Vestuvės buvo be alkoholinių gėrimų, tačiau buvo nealkoholinio alaus, sidro, giros, sulčių. Ceremonija vyko miestelyje, lauke prie ežero, o taures nealkoholiniam šampanui parūpino šalia esantis restoranas, vienkartinių nenaudojome.
Apranga
Rūbus, žiedus, vestuvių puokštę ir vainiką – viską pagamino vietiniai gamintojai. Puošėmės lininiais rūbais iš CosyBlue ir Mantaikotai, žiedus iš surinkto senų papuošalų aukso liejo Katės akis, o gėlėmis dabino Žydinti šventė.
Atliekos
Iš lentų atraižų sukalėm šiukšliadėžes rūšiavimui, tačiau per šventę daug šiukšlių neprisikaupė, depozitą pridavėme, organinės atliekos nukeliavo į kompostą.
Veiklos
Veiklos buvo mūsų galvotos, joms nieko daug nereikėjo pirkti – viktorinai naudojom senus plakatus, tradicinių šokių muzikantai Milda ir Lukas nepaprastai linksmai šokdino ir grojo gyvai, be įgarsinimo, tad nereikėjo rūpintis aparatūra, sukūrėme savo dainyną prie laužo, taip pat šeimos žemėlapį, pagal kurį žmonės galėtų pasivaikščioti, dovanas svečiams paslėpėme savo ir senelio kurtame mažyčiame namelyje – taigi energiją nukreipėme labiau į kūrybą, paprastumą ir tai, kas mums išties svarbu, o ne į ištaigingus šventės elementus.
Labai lengva imti lygintis su kitais, dvejoti, kad nepavyks tobulai įgyvendinti darnos principų savo vestuvėse. Kaip jums sekėsi išlaikyti ramų protą viso proceso ir šventės metu?
Linas: Kadangi svečius sukvietėme ir santuokos datą užregistravome gegužę, o vestuves rengėm rugsėjį, nuo tada nebuvo kur trauktis, kaip tik planuotis laiką, kad spėtume. Nors įtampos buvo ir nemažai… Supratome, kiek daug apie viską reikia pagalvoti, o laikas tiesiog bėga, taip pat slėgė ir nežinomybė dėl koronaviruso ir apribojimų, tačiau ramino tai, kad šventė vyks lauke. Ačiū žmonai, kad ji gerai paskirstė darbus ir žinojome tiksliai, kas už ką yra atsakingas, taip pasidalinome planavimo naštą.
Kadangi tvarių vestuvių konceptas dar nėra tapęs tradiciniu, labai įdomu sužinoti, kokios buvo svečių reakcijos, ar patys nesibaiminote, kad, pavyzdžiui, savarankiškas indų plovimas ar sėdėjimas ant kelmo juos gali išgąsdinti?
Linas: Kilo visokių diskusijų ir minčių… Tiek su artimaisiais, tiek su draugais – kadangi visi skirtingai suvokia patogumą ir šventiškumą, o čia dar ir ne šiaip šventė, o vestuvės. Gajus stereotipinis mąstymas, kaip turi atrodyti ,,priderama“ šventė, ką pagalvos svečiai ir panašiai. Bet vis dėl to mes nusprendėm, kad tai vienas iš svarbiausių mūsų abiejų gyvenimo įvykių, todėl kūrėme taip, kad patiems mums būtų smagu, gera, prasminga ir šventiška – pagal mūsų supratimą.
Atrodo, kad vestuvių planavimas, ruošimasis yra pakankamai ilgas procesas, su savais pakilimais ir iššūkiais. Ar rengiant savo šventę pasikvietėte į pagalbą šeimą bei draugus – kiek svarbus buvo jų vaidmuo?
Linas: Be abejo! Be šeimos, draugų ir kaimynų pagalbos šventė tikriausiai išvis nebūtų įvykusi. Pavyzdžiui, buvo toks nutikimas: dvi dienas prieš vestuves į šulinį įkrito kibiras ir mes išsėmėm didžiąją dalį vandens, kad jį ištrauktume. Kitą dieną, atvykus maisto furgonėliui reikėjo daug vandens, nes viską gamino vietoje, o vandens šuliny neprisikaupė, kiek reikėjo. O kur dar vanduo dušui ir rankoms plauti, atsigerti… Artimiausi kaimynai – už 3 km. Svarstėme, gal važiuoti į miestelį už 20 km ir ten pirkti daug talpų su vandeniu. Bet viską išgelbėjo kaimynas, pripylęs milžinišką talpą vandens, suradęs iš kito kaimyno priekabą ir atvežęs mums. Dėl tokios nuoširdžios ir taip greit suorganizuotos pagalbos buvau tiesiog priblokštas.
Ieva: Visą vasarą, beveik kiekvieną savaitgalį mums atvažiuodavo padėti vis kiti draugai, šeimos nariai. Mamos, teta rūpinosi tuo, ko nespėjome aprėpti. Mano senelis, visą gyvenimą dirbęs statybose, organizavo viską, ką reikėjo sumeistrauti. Po bernvakario veik visi Lino draugai atvyko į talką, o mano draugės padėjo susidėlioti ir kūrybingai, gamtiškai papuošti šventės erdvę iš tų priemonių, kurias turėjome, taip pat puošė ir mane prieš ceremoniją. Šiuo laikotarpiu kaip niekada jautėme stiprų palaikymą ir bendruomeniškumą.
Kokius momentus išskirtumėte kaip labiausiai pradžiuginančius? Ir kiek to džiaugsmo suteikė žinojimas, kad jūsų šventė buvo draugiška aplinkai?
Linas: Buvo džiugu stebėti, kaip iš medelių, augančių sklype, iškilo pavėsinė, kaip džiuvo netoliese surinktos gėlės papuošimams, kaip paprastos ritės elektros laidams virto patogiomis kėdėmis, o didelė ritė transformavosi į užkandžių stalą. Daug tokių mūsų atradimų kėlė kūrybinį džiaugsmą ir entuziazmą, kad paprastomis, daug išlaidų nereikalaujančiomis priemonėmis galima sukurti kažką gražaus ir kartu bereikalingai neeikvoti gamtos resursų perkant naujus daiktus, kurie po to bus nenaudojami.
Ieva: Didžiausią šventės džiaugsmą ir ypatingumą sukūrė žmonės. Buvo smagu ir įdomu stebėti, kaip viskas, ką sukūrėme atsiskleidžia atvykus svečiams. Kai šventės erdvė pagaliau prisipildė pašnekesiais, maistu ir muzika, kai žmonės tyrinėjo rankomis pieštą žemėlapį, sulindo į alyvos krūmą ieškodami paslėpto namelio, prigulė poilsio erdvėje ant mamos siūtų pagalvių, kai įsiamžinome draugės kurtoje foto sienelėje tarp bitkrėslių ir gubojų iš pajūrio, kai indais užsipildė džiovykla, kai sužibo pačių išlietos žvakės šviesų takeliuose, o ką tik sumontuotas dušas atgaivino po karštos pirties, atėjo jausmas, kad ne be reikalo stengėmės. Nors viskas įvyko taip greit! Norėjosi viską kažkaip prailginti. Užtat turime prisiminimus :).
Ačiū Ievai su Linu, kad leido pasidalinti savo tvariomis ir įkvepiančiomis vestuvėmis! Tikiuosi, kad visi po truputį žengsime link darnos minėdami svarbiausias savo progas :). Kadangi nuotraukų archyvas toks turtingas, žemiau rasite dar daugiau proceso akimirkų.
Fotosienelės gimimas. Svarbiausia užduotis buvo, kad berželių karkasas laikytųsi. Viršus sutvirtintas seno audeklo skiaute. Sodybos namelyje rasta kėdė aptraukta nereikalingu audiniu. Surinktos ir sudžiovintos gėlės, vietoje turėti kibirai bei kaspinėliai. Girliandos iš sudžiovintų dumplainių. Paskutinis kadras – testavimas prieš šventę :).
Kėdės – kadaise buvusios laidų ritės, kurios buvo aptrauktos antrinės dirbtinės odos likučiais įvairomis spalvomis. Naudotas kniedžių „šautuvas”. Puikiai tarnaus ir kitoms Ievos ir Lino šventėms. Nuotraukų koliaže raskite ir jų Pupą :).
Ieva su Linu neruošė popierinių kvietimų – vietoj jų atsiuntė muzikinį video kvietimą į savo šventę.
Du sudžiūvę medeliai virto arka, pro kurią įeidavo svečiai. Lino siūlu buvo surištos medelių viršūnės ir abudu įsmeigti į žemę. Mano didelei nuostabai, šis architektūrinis stebuklas laikėsi puikiai :D. Po to arka apdekoruota plunksnelėmis ir kriauklėmis.
Iš turėtų lino atraižų prikarpiau daugkartinių servetėlių, kurias šventės metu visi galėjo įmesti į maišelį. Kadangi kėdutės buvo spalvotos, servetėlų spalvingumas dailiai suderėjo.
Jaunųjų automobilis taip pat pasipuošė gamtiškai :).
Bičiulė Ingrida kūrė dekorą. Jurginų kompozicija stiklainyje atrodė ypač estetiškai ir nekasdieniškai. Žiedai buvo prispausti dugne sodyboje rastais akmenimis ir užpilti vandeniu. Viršų apdekoravome panaudota ornementine juostele, o vakare stiklainiuose buvo uždegtos ir plūduriuojančios žvakutės.
Už profesionaliąsias ir jaukiąsias nuotraukas labai dėkojam Jolantai iš Akimirkų Gaudyklė . Aplankykit jos kūrybinius namus❤️.
___
Žalios bendruomenės tinklaraštis atviras visiems, tad jeigu ir Tu nori pasidalinti žaliu turiniu – parašyk mums laiškelį ir padėk sukurti tvarios informacijos lobyną!