Mūsų istorija

Tai buvo 2017 m. kovas, šaltas ir vienišas laikas slankiojant smėlėta Palangos pakrante ❄🌊. Tomis atostogų dienomis daug rašiau, ir žodžiuose persišvietė giluminis noras – rasti gyvenime veiklą, kurioje galėčiau būti savimi ir rasčiau prasmę. Praeityje buvo daug darbų, projektų, bandymų ir… nesėkmių (o gal pamokų?), bet vidus buvo liūdnas ir alkanas. Buvau pavargusi nuo tuštybės dirbant reklamoje ir jausmo, kad mano gyvenimas eina pro šalį ir manęs nepasiima drauge. Pagalvojau, kad blogos aplinkybės yra geriausios suflerės, patariančios veikti kitaip – pagaliau tai, kas įdomu ir kur jaučiuosi stipriausia.

Šmirinėjant pajūriu, akis patraukė gausybė šiukšlių, gaila, tąsyk jų neįamžinau nuotraukose, bet radau keisčiausių dalykų: plastikinių kibirų, vienkartinių maišelių, elektronikos detalių ir net cukinijų, išmestų į krantą, o po kojomis visomis spalvomis margavo mažytės plastiko dalelės bei cigarečių nuorūkos. Nardindama rankas į šiukšliną smėlį ir jas rankiodama, prisiminiau vaizdinius prekybos centruose be saiko plėšomų maišelių, ir toptelėjo netikėta mintis, kad galbūt reiktų kažko imtis – surizikuoti ir pabandyti sukurti alternatyvą vienkartiniams plastikiniams maišeliams. Maždaug tada ir prasidėjo „Žalios žinutės“ nuotykis, į kurį leistis buvo labai labai baisu ir nedrąsu.

Tada laukė virtinė skirtingiausių užduočių. Ėmiau skaityti apie socialinį verslą ir individualią veiklą, aplinkosaugą, rinkau informaciją apie daugkartinius maišelius Lietuvoje, įsigijau siuvimo mašiną, ieškojau tinkamos medžiagos, kurpiau tinkamą projekto pavadinimą ir eskizavau logotipus, suorganizavau maišelių dirbtuves ir ekskursiją į sąvartyną artimiausioms draugėms, surengiau pirmąsias fotosesijas apšiurusiose dirbtuvėse, nerimastingai ėmiau reklamuoti iniciatyvos Facebook’o puslapį, meistravau rankų darbo stendą, ruošiausi Kalėdų mugėms ir siūdavau maišelius naktimis bijodama, kad išgirs kaimynai. Kaip man sekėsi? 🙃

Tada laukė virtinė skirtingiausių užduočių. Ėmiau skaityti apie socialinį verslą ir individualią veiklą, aplinkosaugą, rinkau informaciją apie daugkartinius maišelius Lietuvoje, įsigijau siuvimo mašiną, ieškojau tinkamos medžiagos, kurpiau tinkamą projekto pavadinimą ir eskizavau logotipus, suorganizavau maišelių dirbtuves ir ekskursiją į sąvartyną artimiausioms draugėms, surengiau pirmąsias fotosesijas apšiurusiose dirbtuvėse, nerimastingai ėmiau reklamuoti iniciatyvos Facebook’o puslapį, meistravau rankų darbo stendą, ruošiausi Kalėdų mugėms ir siūdavau maišelius naktimis bijodama, kad išgirs kaimynai. Kaip man sekėsi? 🙃

Tiesa tokia, kad „Žalia žinutė“ pradžioje turėjo „Čeža žalia“ vardą, o tikrąjį įgijo tada, kai netyčia rankomis sulanksčiau vokelį ✉ – iš karto širdyje pasidarė šilčiau (čia toks kūrybinis indikatorius, kuriuo pasikliauju). Mokantis įverti siūlą į siuvimo mašiną, adata vos neįlėkė į akį, todėl pradžioje siūdavau užsidėjusi nardymo akinius. Dar paranojiškai nervinausi, kad maišeliai suplyš ar bus negražūs, todėl iki išnaktų žiūrėdavau „Youtube“ pamokėles apie patvariausius siuvimo būdus ir klausinėdavau draugų, ką jie mano. Buvau išprašyta iš pirmųjų dirbtuvių ir per kelias dienas turėjau keberotis kitur, o per pirmą  kalėdinę mugę pardaviau tik vieną maišelį. Nuolat tirtėjau dėl finansinio nestabilumo. Nuo pat projekto pradžios, kad būtų lengviau, į komandą pasikviečiau padirbtukus – vieliarankes būtybes, kurioms rūpi tvarus gyvenimas 👀🌿. Taip visi drauge bandėme įveikti vidinius ir išorinius iššūkius.

Šalia viso to kruopelė po kruopelės pradėjo rastis pirmieji palaikytojai, norintys paremti iniciatyvą ir įsigyti maišelį. Jie man rašė, kad maišeliai tvirti, kad dailūs, kol galiausiai aš ir pati visu tuo patikėjau. Besijausdama nevykusia verslininke, visada žinojau, kad mano stiprybė yra kryptingumas, savitas kūrybingumas ir atsidavimas. Suvokiau, kad jeigu ir galiu duoti žmonėms kažką vertingo, tai tik autentišką save. 

Laikui bėgant sulaukiau kvietimų papasakoti apie „Žalią žinutę“ spaudoje, televizijoje bei radijuje. Kaskart jausdama didžiulį stresą, sau primindavau, kad tai ne apie mane – juk noriu paskleisti tvarumo žinią mūsų šalyje. Idėjos kamuolys ėmė augti ir ridentis su vis mažiau mano pastangų. Lietuvoje gyvena neįtikėtinai daug sąmoningų, šviesių ir šiltų žmonių, kurie nori kurti švarią ir žalią šalį sau ir savo vaikams 🌿🌎.

Prieš metus pastebėjau, kad interneto platybėse susikūrė daug žalių bendraminčių, tik mane neramino, kad jie visi pabirę, todėl užgimė noras juos apjungti – sukurti žalių iniciatyvų biblioteką Tvarūs bičiuliai 💛. Proceso metu teko parašyti galybę laiškų ir priminimų, kad surankiočiau visus duomenis, bet šiandien puslapyje jau virš 120 pačių įvairiausių edukatorių, kūrėjų bei verslių žaliukų.

Prieš metus pastebėjau, kad interneto platybėse susikūrė daug žalių bendraminčių, tik mane neramino, kad jie visi pabirę, todėl užgimė noras juos apjungti – sukurti žalių iniciatyvų biblioteką Tvarūs bičiuliai 💛. Proceso metu teko parašyti galybę laiškų ir priminimų, kad surankiočiau visus duomenis, bet šiandien puslapyje jau virš 120 pačių įvairiausių edukatorių, kūrėjų bei verslių žaliukų.

Na, ir galiausiai, neseniai atvėriau „Žalios žinutės“ tinklaraščio duris, kurios plačiai atidarytos Jums visiems 🖐🌷. Norėčiau, kad tai taptų platforma aktualiausioms ekologijos naujienoms, renginiams, žaliems įkvėpimams ir rekomendacijoms, vertingiems straipsniams ir edukacijai. Dažniausiai mano visos jėgos yra maišelių gamyboje ir daug neįgyvendintų minčių bei tikslų guli dienoraščiuose, tad noriu pakviesti visus jus, tvariai mąstančius, kurti turinį drauge. „Žalia žinutė“ turi ypatingai sąmoningą ir palaikančią auditoriją, tad jeigu jauti, kad norėtum turėti savo žalių naujienų skiltį, rašyti apie klimato kaitą, greitąją madą, tvarų miestą ar dalintis atrastais ekologiškais receptais, drąsiai rašyk mums laiškelį (atkrenta tik reklaminiai tekstai). Vertinu kiekvieno žmogaus energiją, tad visus tekstus ar net asmeninę skiltį rašytumėte savo ar atstovaujančios organizacijos  vardu. Sukurkime žalios vertingos informacijos erdvę kartu! 

Pabaigai pridėsiu, kad savo pasakojimu noriu įkvėpti gyventi drąsiai ir eiti tuo vieninteliu autentišku savo gyvenimo keliu. Jis nėra lengvas, bet juo eiti labai smalsu ir tikra. Gyvuokim ir žaliuokim 💚.

Monika su padirbtukais: Jurgiu Gvazdikėliu, Lempute Žemyna, Žurnalistu Geniumi bei TetraPetru

UŽDARYTI