Nors jau kelis dešimtmečius keliamos diskusijos apie klimato kaitą, neišvengiamai ekologinės krizės padariniai patys kalba už save. Tai rodo tiek įmonių ekologinį neatsakingumą, tiek paprasto piliečio abejingumą tausojant gamtą, todėl tokia situacija verčia miesto bendruomenes ieškoti būtinų sprendimų. Pastaruoju metu Lietuvoje atsiranda daug gerų iniciatyvų, vienu ar kitu būdu skatinančių atsakingą vartojimą, palaikyti tvaresnį gyvenimo būdą. Būtų galima vardinti daugybę šalių, kurios vadovaujasi tvarumo filosofija, bet labai vertinga būtų išskirti mums artimą dėl glaudaus santykio su gamta, pažangiąją Tekančios Saulės šalį – Japonijos atvejį, kaip išskirtinių tradicijų, pagarbos aplinkai pavyzdį, kurį puikiai galėtume pritaikyti savo kultūriniame kontekste. Tad ko mes galėtume pasisemti iš unikaliosios japonų kultūros?
Kitoks žvilgsnis į aplinką
Japonija ekonomiškai išaugo tik XIX a. viduryje, todėl ši tauta iki šiol linkusi taupyti, perdirbti viską, kiek įmanoma. Nors ten, kaip bet kurioje kitoje technologiškai išsivysčiusioje valstybėje (tačiau kartu esančioje ir etniškai archaiška), gaji vartojimo kultūra, vis dėlto, kas pirmiausia išskiria šią šalį iš kitų pažangiųjų šalių, yra tai, kad joje visur laikomasi pagarbos: rūpinamasi švara, pasižymima precizišku, aiškiai apibrėžtu šiukšlių rūšiavimu, pagarba darbui (darbui susikaupiama kaip maldai), aplinkai, aplinkiniams. Japonams būdingas kolektyviškumas, darbštumas, konservatyvumas, ypatingas punktualumas, griežtos tvarkos tiek kultūrine, tiek aplinkos švarumo prasme laikymasis. Miestuose sunkiai rasi šiukšliadėžę dėl ekonominių sumetimų – vietinės parduotuvės nenori mokėti už brangų šiukšlių išvežimą, taip pat dėl to, kad gatvėje ar einant, nepriimtina valgyti. Tad modernumas ir pagarbus požiūris į gamtą, kultūrą, paveldą, ypatinga Tekančios Saulės šalies ypatybė. Čia puikiai tiktų žurnalistės R. Sakalauskaitės apibūdinimas – „Japonija – teisingų kontrastų valstybė“.
Senoji japonų religija – šintoizmas (Shintō, jap. 神道 – pažodžiui „dievų kelias“) yra persipynęs su budizmo, dzenbudizmo ir konfucianizmo filosofijomis. Šintoizmo tradicijoje garbinimo objektas yra gamta bei ją įkūnijantys kami (jap. 神). Kami tai – dangaus ir žemės dievybės, dvasios ir reiškiniai, taip pat žmonės (imperatorius, protėviai ir pan.), paukščiai, gyvūnai, medžiai, augalai, kalnai, jūros bei kiti gamtos reiškiniai. Pasak prof. A. Beinoriaus, kami nėra matomos, bet suvokiamos širdyje. Gamta čia nėra tik žemiška, o žmonių pasaulis nėra griežtai atskirtas nuo dieviškojo, žmonės laikomi kami vaikais, todėl jie yra šventi. Vėliau budizmo filosofija, besiremianti atjauta, pagarba gyvybei, dzenbudizmas, akcentuojantis budrų šio mirksnio suvokimą, taip pat padarė įtaką japonų kultūrai. Iš šių skirtingų tradicijų visumos išsivystė pagarba gamtai. Toks platus ir ekocentriškas požiūris iki šiol reiškiasi dabartinėje japonų tautos sąmonėje – iš to ir polinkio taupyti susiformavo šios šalies savitas ekologinis mąstymas.
Kuklus kasdienybės paprastumas
„Nulis atliekų“, minimalizmo, tvaraus gyvenimo filosofija prasideda nuo pirmo klausimo: ar to man tikrai reikia? Toliau seka kitas klausimas: ką aš galiu padaryti, kad pagarbos gamtai būtų daugiau? Pirkėjas kaip veikianti jėga formuoja rinkos paklausą, o pardavėjas – rinkos pasiūlą. Nors tvaraus gyvenimo filosofija vadovaujasi tik maža dalis visuomenės, tačiau, jei didžioji dalis atsisakytų žaisti pagal pardavėjo taisykles, pardavėjas imtųsi naujos taktikos, nors ji nebūtinai būtų geresnė vartotojiškumo ar rūšiavimo prasme, tai vistiek keistų esamą kritinę situaciją (plastiko mažinimas, atsisakymas plastikinių maišelių, prekės iš perdirbtų medžiagų ir pan.). Vabi sabi (jap. 侘び寂び, liet. ,,kuklus paprastumas“) – viena iš Japonijos estetikos filosofijų, kuri skatina įžvelgti grožį paprastume ir netobulume. Ši filosofija puikiai papildo tvaraus gyvenimo idėjas.
Įdomus pakuočių mažinimo pavyzdys yra furošiki (jap. 風呂敷) – tai praktiška „audeklo ir mazgelių“ kultūra, kuri dabar naudojama kaip dovanų įpakavimo būdas arba įvairių daiktų (vaisių, knygų ir pan.) maišas. Vietoje plastikinių maišelių ar vyniojamo popieriaus galima panaudoti audeklą. Japonijoje pakuotei skiriama daugiau dėmesio nei pačiam turiniui – taip išreiškiama meilė artimui bei subtili estetika. Tokia praktika galėtų būti pasitelkiama ir pas mus – galbūt pakuotės iš natūralaus, visiškai suyrančio audeklo ženkliai sumažintų plastiko bei popieriaus suvartojimą?
Kintsugi (jap. 金継ぎ – „auksinis remontas“) – japonų keramikos taisymo menas gražiai įprasmina šią paprastumo filosofiją. Iš esmės yra 3 pagrindiniai kintsugi stiliai: įtrūkimo, gabaliuko ir jungties metodas. Nors kiekvienu atveju yra naudojama aukso spalvos epoksidinė medžiaga, kiekvienas metodas yra skirtingas. Tai moko pagarbos daiktui apskritai – išsaugoti jį, prikelti iš naujo, vietoje to, kad išmestume. Mingei judėjimo atstovas, estetas ir filosofas Soetsu Yanagi (1889–1961) teigė, kad „Grožis yra tai, kas siejasi su nauda („use“). Grožis gimsta iš (pa)naudos. Išskyrus (pa)naudą amatas neturi nieko gražaus.“ (cit. E. Pauplienė, VDA). S. Yanagi filosofijoje atsispindi idėja, jog kiekvienas daiktas turi savo unikalią dvasią, charakterį, istoriją. O jei ši mintis apie daikto gyvastingumą taptų mūsų kasdienio gyvenimo esme, galbūt su kiekvienu daiktu atrastume kitokį ryšį, kuris vestų į pagarbą jam, vietoje to, kad nuolatos pirktume vis naujus ir naujus bedvasius pakaitalus?
Verta paminėti japonų gilią pagarbą tautos paveldui ir augančiam medžiui. Kaip teigia bonsų meistras P. Ptakauskas, šintoistinė Kasuga Taiša šventykla Naroje buvo pastatyta taip, kad nepažeistų senojo kedro (Honsha-osugi) šaknų. Pastatas, esantis nuokalnėje, darniai įsilieja į peizažą. Tam, kad tradicijos būtų palaikomos, šventyklos yra pastoviai perstatomos, net stogo brėžiniai padedami po stogu, kad meistrai, praėjus kuriam laikui, juos surastų ir vėl pagal tą patį brėžinį tvarkytų šventyklos stogą. Taip toliau perduodama senosios šventyklos statybos paslaptis. Tai puikus pavyzdys mūsų šaliai – nekirsti sveikų medžių, o leisti jiems natūraliai įsikomponuoti miesto erdvėje, ne pulti griauti senų ar naujų pastatų, o protingai pritaikyti jų patalpas kitoms reikmėms (socialinėms, meno, edukacinėms).
Kalbant apie pagarbą maistui, jis yra patiekiamas mažuose induose, atskirose lėkštėse, tačiau viską valgant kartu. Tokia valgymo kultūra skatina valgyti lėtai, mėgautis maistu, smegenys turi daugiau laiko suvokti, kad kūnas pasisotino. Taip ne tik tausojama sveikata, bet ir išvengiama maisto švaistymo. O ir japonų dietą sudaro aukštos energetinės vertės produktai, kurie užtikrina reikalingų maistinių medžiagų organizme įsisavinimą. Įdomu tai, kad čia nemandagu palikti maistą nesuvalgytą, tai šeimininkui – tikras įžeidimas. Todėl visada užsisakant ar perkant maistą reikia iš anksto numatyti, kiek suvalgysi. Taip pat šioje šalyje yra svarbus sezoniškumas – maiste turi atsispindėti esamas metų laikas (net aptarnautojų kimono pabrėžia sezoniškumą, pvz. žydinčias hortenzijas vasarą).
Galiausiai arbatos gėrimo tradicija – neatsiejama ir svarbi Tekančios Saulės šalies kultūros dalis, artima dzenbudizmo filosofijai. Kaip buvo minėta anksčiau, japonų keramikai būdinga asimetrija, natūralumas, todėl nuo XVI a. Japonijoje svarbus arbatos gėrimo ceremonijos indas yra čiavan (jap. 茶碗), įprasminantis keramiko vidinį pasaulį per ypač vertinamą minimalistinę formą, detales, faktūrą, simbolius, spalvą. Pagrindiniai arbatos gėrimo principai, kuriuos XVI a. iškėlė Sen no Rikiū, yra šie: harmonija – va (jap. 和), pagarba – kei (jap. 敬), grynumas – sei (jap. 清), ramybė – džiaku (jap. 寂). Japoniškoji arbatos gėrimo ceremonija yra ne tik savitas šios tautos ritualas, bet ir kaip pagarbos vakarietiškoje kasdienybėje pavyzdys, kaip lėtas, sąmoningas, ir kartu paprastas arbatos gėrimo ritualas gali įnešti ramybės, mėgaujantis kiekvienu gurkšniu.
Kamikatsu miestelio pavyzdys
Kamikatsu – tai nedidukas miestelis Japonijoje, esantis Tokušimos prefektūroje. Čia gyvena apie 1500 gyventojų, kurie rūšiuoja atliekas į 34 skirtingus srautus. Išskirtinė šios vietovės idėja ta, jog gyventojai turi juos apjungiantį didį tikslą – iki 2020-ųjų metų tapti 100 % beatlieke gyvenviete, ją paverčiant visiškai atliekų nesugeneruojančiu, „Nulis atliekų” miesto pavyzdžiu. Prieš 20 metų „Bešiukšliu” miestu vadinamas Kamikatsu priėmė strategiją visas miesto atliekas pernaudoti arba perdirbti tiek kartų, kiek tik įmanoma. Šiuo metu miestas panaudoja apie 80 proc. čia susidarančių atliekų. Nors dalis gyventojų nėra patenkinti, kad rūšiuojamas medžiagas tenka valyti, tai yra reikšmingai ekologiškau nei deginti šiukšles.
Trumputį dokumentinį video apie Kamikatsu miestą rasite štai čia.
Jei tokių miestų atsirastų ir Lietuvoje, būtų padarytas labai didelis žingsnis mūsų šalies aplinkosaugoje, paspartinantis ir kitų miestų veiksmus, žengiant tvaresnio gyvenimo urbanistinėje aplinkoje link. Žinoma, „Nulis atliekų“ miesto vizija lieka kaip utopija, nepaisant to, tikslingi maži bendruomenių žingsniai, darantys įtaką vietinei valdžiai, gali atnešti daug gerų rezultatų.
Pagarba kaip įsisąmoninta atsakomybė
Vertėtų pabrėžti pagarbos reiškinį ne tik kaip kultūrinę vertybę, būdingą japoniškajai pasaulėžiūrai, bet ir kaip bendražmogiškos atsakomybės pavyzdį už tai, ką turime, ką reikia gyvybiškai saugoti. Mūsų urbanistinė politika ir miestų veidai labai pasikeistų, jei tiek institucijos, įmonės, tiek kiekvienas pilietis visų pirma, prieš imdamiesi projektų ar tiesiog žingsniuodami į parduotuvę (su savo daugkartiniais maišeliais), atsižvelgtų į esminį dalyką – pagarbą gamtai, sau (sveikatai), daiktui, paveldui, kultūrai, kasdienybei.
Nuo kiekvieno iš mūsų pastangų priklauso, kokioje aplinkoje toliau gyvensime – ar betono džiunglėse su užterštu oru, ar darniame žmogaus ir gamtos kūrinyje, kuo mažiau prieštaraujančiame vienas kitam. Atsakingai elgiantis su maistu, daiktais, drabužiais ir pan. galime prisidėti prie bendros aplinkos gerovės, todėl manymas, kad vienas žmogus nieko nepakeis, tik toliau generuos vartojimo mastus. Problema yra būtent neįsisąmoninta asmeninė atsakomybė bei sąmoningų, veiksnių žmonių bendruomenių stoka, galinti pakeisti miesto veidą. Pagarba kaip per holistinį žvilgsnį įsisąmoninta atsakomybė tiesia kelią šimtmečių kultūrai, o ne trumparegiški sprendimai, kurie nesprendžia ekologinės krizės problemos iš esmės.
Daugiau Jūratės Ziedelytės straipsnių rasite jos Tekstų Palėpėje.
Žalios bendruomenės tinklaraštis atviras visiems, tad jeigu ir Tu nori pasidalinti žaliu turiniu – parašyk mums laiškelį ir padėk sukurti tvarios informacijos lobyną!
