Tai kas tas „Lėtasis judėjimas“?

Lėtasis judėjimas. Lėtasis maistas. Lėta mada. Sąvokos, kurios į Lietuvą atvyksta lėtai…

Kita vertus… gal ir nebuvo išvykusios. Močiutės vis dar mezga megztinius, giminės vis dar kviečia į bulviakasius, grybai patys rudeniop susiranda krepšį. Nors – „apie viską pagalvota“: turbūt vis dažniau megztinius randame prekybos centruose, bulves apšviestas kone rampų šviesomis, grybus – tik pievagrybius ir (dėl higienos normų) – tik plastikiniam indelyje. Nesunku priprasti „prie gero“. Tik tiek, kad „sloumūveriai“ (angl. „slow movers“), lėtojo gyvenimo pasekėjai, visai nemano, jog tai, prie ko šiais laikais vis labiau priprantame, yra gerai. 

Lėtasis judėjimas – tai sąmoningas pasirinkimas ir kokybė vietoj kiekybės. Bet – apie viską nuo pradžių.

Šiek tiek istorijos

Slow movement (liet. „lėtasis judėjimas“) prasidėjo nuo… lėto maisto. 

1986, Italija. „McDonald’s“ uzurpuoja „Piazza di Spagna“ –  vieną centrinių Romos aikščių. Vietiniai sūrio ir vyno mylėtojai protestuoja. Įpykęs prancūzų ūkininkas José Bové pareiškia: kur pasėjamas hamburgeris, ten Roquefort [tradicinis Pietų Prancūzijos sūris] miršta.

Šioje kovoje – ir paspartintoje gyvenimo realybėje – italas Carlosas Petrini nusprendžia išlikti ramus, tačiau veiksmų imasi. Po kelių mėnesiu, 1989 m. Gruodžio 10 d., Paryžiaus teatre skambiai deklaruojamas „Lėtojo maisto manifestas“: „Akistatoje su visuotine Greito gyvenimo beprotybe, mes privalome pasirinkti ginti ramų materialinį malonumą!“ Pirmoji lėta vakarienė pavyksta: baigiasi tik paryčiais.

C. Petrini – profesionalus gurmė, žurnalistas ir „Lėtojo maisto“ judėjimo (angl. „Slow food movement“) įkūrėjas.  Kaip jau supratome, judėjimas gimė kaip atsakas greitajai industrijai. 

Strategija nesigadinti apetito veliantis į karštakošiškus konfliktus man visai priimtina – tačiau greičiausiai Petrini tiesiog suprato, jog prieš didelius politinius žaidėjus (juk tam, kad įsikurtum centrinėje Romos aikštėje reikia turėti nemažai pinigų ir ryšių) protesto akcijos gali neturėti beveik jokios įtakos. Todėl ilgalaikėje perspektyvoje geriausia strategija – ugdyti visuomenės supratimą apie tradicinį, kokybišką maistą.

 Judėjimas, prasidėjęs mažų Italijos miestelių užeigose, šiandien puikuojasi pasauliniu „Terra Madre“ tinklu, kuris jungia smulkiuosius ūkius, maisto bendruomenes ir organizacijas; rengia kasmetinę bienalę, jungiančią gastronominius ir aplinkosauginius klausimus bei įkvepiančią judėjimus kituose žemės kampeliuose; ir, žinoma, turi trisdešimt metų įdirbio – šiandien jau realų atsaką pusfabrikačių „kultūrai“.

 Judėjimas, prasidėjęs mažų Italijos miestelių užeigose, šiandien puikuojasi pasauliniu „Terra Madre“ tinklu, kuris jungia smulkiuosius ūkius, maisto bendruomenes ir organizacijas; rengia kasmetinę bienalę, jungiančią gastronominius ir aplinkosauginius klausimus bei įkvepiančią judėjimus kituose žemės kampeliuose; ir, žinoma, turi trisdešimt metų įdirbio – šiandien jau realų atsaką pusfabrikačių „kultūrai“.

Istorija tęsiasi

Ir vis dėlto, šiandien visiems puikiai pažįstama tiek greitojo maisto sąvoka, tiek populiariausi prekių ženklai. Tuo tarpu „lėtas maistas“ vis dar skamba… neįprastai. Gal net negirdėtai. Tai liudija, kokia efektyvi yra greitojo maisto industrijos įtaka: tai korporacinė galia, sutelkianti didelius pelnus, išteklius ir strategijas išlaikyti savo verslą. Slow Food pasekėjų – dešimtys tūkstančių, burgerių valgytojų – milijardai. Galima pagalvoti, kad lėtaisiais valgytojais tampa tik pasiturintys gurmanai, tačiau iš tiesų šis judėjimas propaguoja idėją, jog geras kokybiškas maistas turi būti prieinamas kiekvienam. 

80-aisiais gimęs „lėtojo maisto“ judėjimas tėra tik lakmuso popierėlis, parodantis: konfliktas egzistuoja bei reikalauja atsako. Ilgainiui lėtojo maisto idėja – arba greičiau jau supratimas apie maistą – virto supratimu apie globalią situaciją: kiek išteklių iš tiesų reikalauja „greitasis“ gyvenimo būdas, koks „greitumas“ yra neatidus aplinkosaugos, technologijų, žmogiškųjų išteklių (neetiško atlygio, neadekvačių darbo sąlygų) atžvilgiu. Būtent todėl glaudus žmogaus ir aplinkos santykis gvildenamas ne tik kasmet vykstančioje „Terra Madre“ bienalės konferencijoje – pats Slow food’as po truputį (nes aišku, kad po truputį) išplėtė savo temos ribas ir tapo Slow movement’u – „lėtuoju“ judėjimu.

Reikia pabrėžti, jog niekas nieko specialiai neplėtė: tiesiog žmonės, kuriems artimas toks požiūris, nusprendė neapsiriboti mąstydami apie maisto situaciją: miestų situacija tapo „Cittaslow“ – lėtųjų miestų – organizacija, besistengiančia apraminti lekiantį miestų ir miestelių ritmą; pastaraisiais metais populiarėja „lėtos mados“ terminas (mados industrija pagal taršą pasaulyje užima antrąją vietą). Lėtasis keliavimas, lėtasis menas, lėtasis verslas, marketingas ir „lėtieji“ prekių ženklai – ir visa tai apjungia 1999 m. įsikūręs „Pasaulinis lėtumo institutas“ (angl. „The World Institute of Slowness“). Ir iš esmės tai net ne organizacija – greičiau jau vienijanti filosofija, erdvė lėtumo temos gvildenimui. 

„Lėtojo judėjimo“ pasekėjai nėra žmonės, kūną judinantys priverstinai lėtai. 

Paprasčiausiai tai yra požiūris, kad reikia judėti savo tempu, o ne kokiu (belekokiu) išorinio pasaulio primetamu ritmu. Jeigu tavo temperamentas – versti kalnus, kodėl gi ne? Tik judant pakankamu greičiu gali gimti knygos ir institutai apie lėtumą…

Pagrindiniai „lėtumo“ principai:

  • sąmoningi sprendimai, asmeninis pasirinkimas (apsvarstyti, ar išorės diktuojamos sąlygos tikrai tinka tau, individui);
  • gyvenimas sau tinkamu tempu, teisingu greičiu;
  • jeigu turi skubėti – „skubėk“ lėtai;
  • rinktis kokybę (vietoj kiekybės);
  • balansas.

Būtent pasirinkimas, o ne prisitaikymas prie išorės diktuojamų sąlygų ir vidinis konfliktas, yra svarbiausias „lėtasis“ principas. 

Lėtumo filosofija atsirado ne mąstymo malonumui patenkinti, bet iš poreikio: reikėjo atsako greitam, tradicijas ir kokybę pasiglemžiančiam pasauliui. Tai, kas mums atrodo kaip savaime suprantama Italijos ir Prancūzijos kultūra – geras vynas ir sūris, – jiems patiems taip pat atrodė savaime suprantama, tačiau net ir tai vieną dieną pakliuvo į pavojų. Lėtumo filosofija suformulavo, jog niekas nėra duotybė, nėra amžina ir savaime suprantama. Ir tai reikėjo įvardyti. Buvo ir pražuvo?.. Ne, lėtoji filosofija yra pokalbis apie žmonių atidumą: ar tikrai sąmoningai priimame sprendimą  atsigręžti į naują gyvenimo būdą ir nusigręžti nuo… nuo bet ko, kas sparčiai nyksta – net nespėjus įvertinti, gerai tai ar blogai; naudinga ar nelabai. Todėl lėtumo filosofija liečia globalizacijos, ekologijos temas; yra gyva ir kintanti priklausomai nuo greitojo pasaulio. Iš esmės lėtasis judėjimas, slow movement, neprivalo kalbėti ekologinėmis temomis – užtenka kokybiško, pilnavertiško požiūrio į gyvenimą, vidinės darnos ieškojimo. Tačiau sąmoningas santykis su aplinka natūraliai veda ir prie darnaus vartojimo, resursų klausimų.

Lietuva ir „lėtuva“

Atleiskite, gal ir nelabai juokingą žodžių žaismą sugalvojau, tačiau „lėtumas“ šiame kontekste yra ne kritika, o komplimentas… kodėl gi ne? Ar lėtumas egzistuoja Lietuvoje?

Teoriškai – tikrai taip. Turbūt labiausiai nustebau atradusi, kad 2018 metais dzūkijos gamintojai ir „sveikuoliai“ Alytuje susibūrė į „Slow Food“ bendruomenę. Turbūt pačiai teks padaryti atskirą reportažą, kiek Lietuvos lėtieji valgytojai nuveikė per metus, nes tokio kol kas nėra.

Šiek tiek daugiau atgarsio sulaukusi žinia: rugpjūčio mėnesio pradžioje vyko 6-asis Druskininkų „Sūrių festivalis“, suburiantis smulkiuosius sūrių gamintojus. Gurmaniška slow food’o dvasia dvelkia iš tolo. Nors realybėje renginys tikrai lankomas, tačiau: žiniasklaidos atgarsio praktiškai nėra, Facebook like‘ų skaičius neįspūdingas. Renginį seku ir nuoširdžiai už jį sergu, bet faktai liudija, jog  renginys, kaip ir lėtojo maisto tema, pas mus nėra savaime suprantamas – ir netgi stokoja dėmesio. 

Ir tai tikrai nėra vieninteliai lėti dalykai, vykstantys Lietuvoje. Tačiau iš tiesų mąstančių apie lėtą, kokybišką gyvenseną yra gerokai mažiau, o rašančių apie slow food galiu suskaičiuoti ant vieno piršto. Tiesą sakant, besidomėdama pasaulinėmis ekologinėmis katastrofomis tikrai mažiausiai tikėjausi atrasti „lėtojo maisto“ judėjimą – o atradau dar ir lietuvio autoriaus dėka! Paulius Jurkevičius yra autorius, kuris nuosekliai ir, tikiu, neprarasdamas vilties lietuviams zulina „lėto“ maisto temą, dažnai gurmaniškai riesdamas nosį, tačiau – be atstumiančios visažiniškos arogancijos: lyginti italo ir lietuvio lėkštes smalsu ir jam, ir mums. Svarbiausia, jog P. Jurkevičius nuolatinėje įtampoje laiko temą apie kokybišką maistą – būtent maistingą ir prieinamą, o ne kokį neįkandamą. 

Gal ir nieko keisto, nes man kartais atrodo, kad lietuviai ne kalba, o daro: išsispaudžia sau namie varškės sūrį ir kam čia aušinti burną – sūris kaip sūris, kokie dar renginiai ir piknikai. Deja, manęs neramina kita tylos pusė: norėčiau sūrį spausti iš kaimynės melžto pieno, o šiais laikais artimiausia kaimynė – „Maxima“. Akivaizdu, kad pieno šviežumas, kokybė ir etikos klausimai – diskutuotini. Pats sūrio spaudimo veiksmas nekvestionuojamas tarsi savaime suprantamas. Bet kaipgi pasirinkimai, kuriuos šiandien turime, o rytoj galbūt jau nebeturėsime? Italų ir prancūzų pavyzdžiai jau parodė, kad nekintamų duotybių nėra. Greitųjų „restoranų“ skaičiai Lietuvoje auga. Jų vertė tai pat nekvestionuojama – vertė Lietuvoje kol kas dar dažnai priklauso nuo pelno mokesčio valstybės iždui. Ir tai –  tik mažutėlis hipotetinis pavyzdys, tačiau jis yra labai svarbus šiandienos Lietuvos kontekste: kur einame su savo tradicijomis (nepatikėsite, bet turime ne tik tradicijų, bet ir gyvut gyvutėlių senolių), kokia kryptimi eina mūsų valstybė, o svarbiausia… kokius sprendimus priima eilinis valgytojas. Arba vartotojas. 

Eko-sąmoningumas ir… lietuviškumas

Man smagu, kad supratimas Lietuvoje keičiasi: iš „antrų rankų“ apsipirkinėjame nebe iš biednumo, bet dėl supratimo: taip yra draugiškiau aplinkai. Man patinka, kad atsiranda ir yra perkami „Fair Trade“ šokoladai; kad ir Lietuvoje atsiranda etiški, mažos apimties gamintojai; plečiasi ekologiniai, biodinaminiai, gamtinės žemdibystės ūkeliai. Man patinka, kad jau yra stebuklinga parduotuvė be pakuočių, kurioje vienintelė pakuotė – „Žalios žinutės“ ar kitas daugkartinis maišelis. Sąmoningi sprendimai ir apsisprendimai yra slow100%.

Tačiau… kartais atrodo, kad tas eko-sąmoningumas nėra organiška lietuviškumo dalis. Iš tiesų nežinau, kas pirmiau: ar žiniasklaida, neatlaikiusi pasaulinio spaudimo, užtvindė verstiniais straipsniais apie ekologiją ir „dešimčia patarimų į šviesesnį rytojų“, ar, kita vertus, Lietuvos sveikuoliai, asmeniniai tinklaraščiai, grupės ir forumai išpopuliarino šias temas. Smulkių entuziastingų verslų vis atsiranda ir džiaugiuosi, jog šiomis dienomis jiems lengviau sulaukti dėmesio, tačiau naujajai filosofijai komerciniais tikslais bando įsiteikti, tarkim, ūkininkų skyreliai prekybos centruose – ir jie man visiškai neatrodo nuoširdžiai palaikantys smulkųjį ūkį, verslą ar sveiką konkurenciją. Gana iškalbingas faktas, jog prekybos centras išdygs net prie Vingio parko – ramiojo Vingio parko. Mano sąmonėje vieta rekreacijai ir prekybos centras smarkiai pjaunasi. Kai kurie Lietuvos prioritetai rodosi labai neišdiskutuoti, migloti ir dažnai sąmoningiausiai pasirenkamas prioritetas tampa pinigai, komercija. 

Nors lietuviai tikrai noriai imasi „naujoviškų“ iniciatyvų, neatsilieka nuo tendencijų, tačiau tokio slow žvilgsnio, tokio egzistencinio ilgesio ir vidinio poreikio, nuo kurio kažkada pradėjo Italija, paprasčiausiai nėra. Ar kas nors klausė, ką mes, lietuviai, vertiname? Ar turi būti paklausta iš užsienio, kad tai sulauktų reakcijos? Panašu, kad mes patys savęs nepasiklausiame, ši tema reflektuojama vangiai. „Lėtasis judėjimas“ siūlo įsiklausyti į situaciją be kažkieno kito sutverto taisyklių rinkinio. 

Koks yra mūsų miesto ritmas ir tempas, jei šalia ramios Vingio oazės gali išdygti “Akropolis”? Niekada nepaklausėme savęs: kas mums išties vertinga? Kokia kokybė mums patiems atrodo kokybiška?

Tai štai, Lietuva nėra lėta – visiškai nuo nieko neatsilieka. Ir entuziazmu, ir banaliomis pasaulietiškomis „nuodėmėmis“.  Kita vertus, jei Lietuvai labiau tinka slow movement kokybiškasis lėtumas, aš jai tikrai linkiu stoti į savo vėžes ir surasti stebuklingąjį balansą kuo greičiau. O dar kita vertus… viską tarsi apibendrinu per maistą ir ekologiją, tačiau iš tiesų galėčiau rašyti apie švietimą, meną, technologijas – bet kurį žmogui aktualų reiškinį. Nes bet kuriame jų galima pasirinkti pioritetus: veikti skubotai – ar ramiai, iš intuicijos, orientuojantis į kokybę. 

***

Slow food’eriai kažkada pradėjo nuo lėtų vakarienių vietinėse užeigėlėse ir šiandien būriuojasi tūkstančiais, o mes… turbūt panašaus rezultato pasieksime, jei toliau periodiškai uogausim, grybausim ar filosofinį žvilgsnį nutaisysime prie bulviakasio lopetos (nežinau, ruduo gal toks metas). Ar bent jau, jei tarpusavyje dalinsimės mintimis apie gyvenimą, reflektuosime kad ir prie prekystalio kraudamiesi prekes į daugkartinius maišelius…

DALINTIS:

Share on facebook

Šis įrašas turi 1 komentarą

  1. Avatar

    Puikiai, ačiū 🙂

Parašykite komentarą

UŽDARYTI