„Jamam“ tvarią madą

Lėtam sekmadieniui – lėta žinutė… Tad nuo „lėto maisto“ pereinu prie „lėtos mados“ – juk apranga yra tokia pat kasdienybė kaip kąsnis burnoje.  

Kada kalbame apie „lėtą gyvenimą“, omenyje turime požiūrį, principą. Lėtos mados judėjimo akcentai tokie patys kaip ir lėto maisto: kokybė, aplinkos tausojimas, sąžiningumas ir etiškas santykis su gamintoju, taip pat – ir su vartotoju. Vartojama atsakingiau, labiau apgalvotai – lėčiau.  

„Lėtą madą“ (angl. „slow fashion“) dar galima vadinti „tvaria mada“ (angl. „sustainable fashion“). 

Faktai

Šiek tiek atskleisiu, kokio tamprumo lėtos mados santykis su planeta Žeme: kokį pėdsaką drabužis paliks keliaudamas į parduotuvę, kokį pėdsaką tekstilės dažai paliks upėje, kokį pėdsaką paliks pesticidai medvilnės laukuose, kurioje pasaulio vietoje audžiamas Lietuvoje mylimas linas, kokį pėdsaką po skalbimo sintetinis pluoštas paliks Žemės vandenyse? Kokį pėdsaką žmogaus sąmonėje paliks mechaniškas dvylikos valandų darbas fabrike? Kokio raudonumo pėdsaką palieka kailių fabrikas, o kokį – vilnonis pledas? 

Mados pramonė net 8 -10% prisideda prie klimato atšilimo (įtaka didesnė nei visų pasaulio avialinijų kartu sudėjus). Ji pripažinta antra pagal dydį labiausiai teršiančia pramonės šaka. 2017-tų metų dokumentikoje „RiverBlue“ parodoma, kiek toksiškų medžiagų (apdirbimo priemonių, dažų) utilizuojama nuleidžiant jas tiesiai į upes ir jūras. Medvilnės augintojai pesticidų sunaudoja daugiausiai pasaulyje – ir sudaro beveik 80% natūralių audinių tekstilės industrijos… Tuo tarpu sintetiniai audiniai sudaro 65 % visos tekstilės industrijos, medvilnė – tik 29%. Dėl sintetinių audinių skalbimo (industrinio ir namų) į vandenynus kasmet patenka maždaug milijonas tonų mikroplastiko – tai lygu maždaug 3 milijonams naftos barelių. Kartais ant rytų šalyse vakarietiškiems prekių ženklams siuvančių žmonių užgriūva fabriko lubos… Bet jie pasirinkimo neturi. Apie kailius jums papasakos „Tušti narvai“, o 25 procentai pasaulio merino avelių nukankinama Australijoje. 

O štai ir… greitosios žinios!  

Juk šis savaitgalis mados atžvilgiu nebuvo lėtas: siautė „Jamam“ dienos, perėmusios „tradiciją“ iš „Juodojo penktadienio“ (angl. „Black Friday“), o jau kitą savaitgalį nusimato ne vienas penktadienio deal’as. Dėl manęs ta juoda diena galėtų būti perrišta juodu gedulo kaspinu, nes nežinau kitos tokios „šventės“, kuri švęstų nusiaubtą, šiukšliną planetą Žemę – tiesiog dėl pinigų. Pernai Jungtinėje Karalystėje „juodąjį“ savaitgalį vartotojai išleido 1,49 milijardus svarų.  

Ką tai reiškia? Na, kad sutinkame įsigyti iš pažiūros neblogą pasiūlymą: reikiamą daiktą už itin mažą kainą. Ir pardavėjams siunčiame žinutę: mes norime pirkti pigiai.  O gamintojas siunčiame žinutę: viskas gerai gaminti daug. Daugiau nei reikia. Mes padėsime sunaikinti perteklių, jei jį pakankamai nukainosite. Faktai: 33 % šiukšlynų turinio sudaro tekstilės atliekos. 15 % audinių išmetami dar net nepanaudoti už fabriko ribų. Ir taip nei jie, nei mes taip ir nepradedame galvoti apie pasekmes žmonėms, gyvybei ir planetai. 

Gal ir nieko keisto, kad „Juodasis penktadienis“ atsirado Amerikoje. Gal šiek tiek įdomiau, kad tai taip vadinamas penktadienis po Padėkos dienos ir ši diena žymi… Kalėdų sezono pradžią. Taip, perteklinio vartojimo diena žymi Kalėdų pradžią. Argi ne ciniška: šventę, kuri turėtų švęsti išganymo viltį ir žmogiškumą, pradeda žmogaus tuštybės ir godumo penktadienis. Žinoma, šiais laikais keletą mėnesių trunkantis kalėdinis vartojimas tikrai pranoksta vieną penktadienį, tačiau… štai ir turime konkrečią „šventę“, kuri įtvirtina ir skaudžiai pažymi pasauliniu mąstu įsigalėjusią ydingą praktiką. 

Apsėstieji Lietuvoje 

Nors tvarioji draugė Rugilė neseniai sakė, kad lietuviai dar nėra apsėsti greitosios mados, tačiau… panašu, kad jei kasmetinis „Jamam“ jau įsitvirtinęs, tai yra požymis jau neblogai išbujojusio lietuviško vartotojiškumo. Ir lėtinę mūsų ligą žymi tikrai ne vienas požymis. Dar palyginus neseniai eiti pirkti drabužių buvo proga, šiandien – tik duok progą apsipirkti.  Net jei pati nevaikštinėju po didžiuosius prekybos centrus, socialiniai tinklai raibsta nuo patogių internetinių parduotuvių reklamų (rūbų pasirinkimas – platus ir pigus) ir netgi, rodos, tų lėtųjų, – siuvėjų! – grupėse matau patarimus: iš tos ar anos svetainės audinį siųstis pigiau. Pigiau kodėl? Todėl, kad Azijoje daug kas pigiau. Jau paminėjau chemikaluose skęstančią žemę – ir pigiai išlaikomus darbuotojus. Filmą „RiverBlue“ mielai rodyčiau mokyklose… Tiesa, ar mūsiškėse audinių parduotuvėse produktai ekologiški, sertifikuoti ir pagaminti labiau vietiškai? Šiandien tokios vietinės produkcijos turime labai mažai.

Norėčiau apie Lietuvos situaciją manyti kitaip. Mes turime ir tikrai puikių kūrėjų, kuriančių ir parduodančių nedideliu mastu, nedideliu tempu ir taip šiek tiek sumažinančių mūsų pirkimo greitį, šiek tiek priartinančių mus prie tvaresnio požiūrio. Tačiau tokius kūrėjus ir jų prekes pasiekiame internete, turguje, mugėje – tačiau tikrai ne ten, kur kasdien eina ir perka dauguma. Valstybės ekonomika galėtų keistis, jeigu mes patys drąsiai rinktumėmės – ar norime masės pigių produktų, ar saujelės brangesnių? Kol kas prieškalėdinės „dovanoramų“ reklamos nuteikia niūriam lapkričio galui.

Haute Couture’as

Beje, minėdama „kūrėjus“ omenyje turiu, deja, ne aukštosios mados dizainerius. Neseniai perskaičiau vieno žinomo Lietuvos dizainerio mintį, jog… „Aukštosios mados rūbai yra kokybiški, jie gyvena ilgai ir neturi nieko bendro su greitu vartojimu.“, į ką norėčiau atsakyti, jog visų pirma suabejojau, ar tikrai tūkstančiai aukštosios mados dizainerių kuria išliekamąją vertę (drabužį, kuris pasiteisintų, tarkim, praėjus lygiai metams po kolekcijos pristatymo). Ir ar kuris nors tokių kūrinių yra saugomas spintoje iki kol sugrįš į madą po kelių dešimtmečių. 

Taip, išties – aukštoji mada yra meno sritis, tad kalbant apie lėtumą akcentas greičiausiai dedamas ne ant tvarumo (kokia audinio kaina? Turint omenyje etikos ir ekologijos aspektus), bet ant unikalumo. Tad taip, kūrinys tikrai galėtų turėti išliekamąją vertę. Tačiau realybėje tokią madą įperka tik labai pasiturintys klientai, kurie… daiktų spintose nesaugo, o ir spintos greičiausiai yra perpildytos. Sakau tarsi prielaidą, tačiau pasklaidžius geltonosios spaudos puslapius nuo pop žvaigždžių iki Anglijos karališkosios šeimos matyti, kur kreipiamas dėmesys – svarbiausia kaskart apsirengti išskirtinai, stilingai ar ekscentriškai (koks bebūtų tikslas). Nes jei užsidėsi darkart tą patį kostiumėlį… o kas, jei? Toks požiūris – įsigyti geidžiamą „kūrinį“  ir jį panešiojus kitą dieną ar kitą sezoną atmesti kaip nebegaliojantį – ne, man tai niekuo nesiskiria nuo vartotojiško požiūrio prekybo centre. Galiausiai, būtent nuo podiumo įmantrybių šiek tiek pyrago atskyla paprastam vartotojui, tad kiekvieną sezoną (kas 3 mėnesius, ar ne?) galime gėrėtis naujais spalvingais populiarių prekės ženklų skudurėliais (darkart prisimenant šiukšlynų turinį).

Tuo tarpu sekmadienį…

…einu adyti vilnonių kojinių – nebesinori jokio atnaujinto humanos asortimento. Priminsiu, kad vietoj „dirbk.pirk.mirk.“ šiuolaikiniai maištautojai sako: „Stay local!“ – veik lokaliai! Žinoma, nepamiršdami do it yourself . Rinkis prekę vietinę, rinkis nepamiršdamas, kas tvaru ir ilgaamžiška. Gali švęsti Kalėdas, sekmadienį, Žemės dieną ar kasdienybę – juk kiekvieną dieną galime pasirinkti gyventi labiau apgalvotai, ar ne? 

Kristė Kru

Žalios bendruomenės tinklaraštis atviras visiems, tad jeigu ir Tu nori pasidalinti žaliu turiniu – parašyk mums laiškelį ir padėk sukurti tvarios informacijos lobyną!

DALINTIS:

Share on facebook

Šis įrašas turi 2 komentarus (-ų)

  1. Avatar

    Mane močiutė išmokė, kad kiekvieną daiktą galima prikelti antram, trečiam… gyvenimui. Nuo vaikystės naudojuosi Šiuo principu.

    1. Kristė Kru

      Tikrai taip! Žali jums linkėjimai : )

Parašykite komentarą

UŽDARYTI